Stovykla “Laimės kodas – sveikatos lobiai”
Stovykla … Ar šis žodis kelia kažkokias asociacijas? Ar jis skamba paprastai ir nesureikšmintai? Kiekvienas iš mūsų turi vienokius ar kitokius prisiminimus, ir patirtis susijusias su stovyklavimu, kai buvome vaikai. Kažkas visas vasaras ten praleisdavo, o kažkam gal niekada neteko patirti tokios veiklos. O juk stovykla yra mažas, atskiras gyvenimas, kur atrandami nauji draugai, patiriami nuotykiai ir nutikimai, kurių paprastai gyvenime net ir nepatirtum ir nepabandytum. O suaugusiam pirmą kartą patekus dirbti į stovyklą, tai tampa iššūkiu ir jis yra priimamas arba tiesiog suprantama, kad tai – ne tau. Džiaugiuosi, kad man pavyko priimti šį iššūkį ir kartu su vaikais bei šaunia komanda stovyklauti jau šeštus metus iš eilės.
Jau šeštus metus iš eilės Ukmergės r. savivaldybės visuomenės sveikatos biuras organizuoja ir koordinuoja stovyklą Veprių turizmo ir laisvalaikio užimtumo filiale. Stovykla organizuojama dalyvaujant projekte „Šventosios vingis“. Šių metų stovykloje „Laimės kodas – sveikatos lobiai“ ieškojome kiekvienas savo laimės kodo, kuriame vienareikšmiškai užkoduota ir gera sveikata. Stovyklauti teko net 10 dienų nuo liepos 13 iki 22 dienos.
Į stovyklą susirinko 61 vaikas nuo 13 iki 18 metų. Kaip įprasta, sulaukėme stovyklautojų iš Kelmės, taip pat atvyko stovyklautojai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Širvintų bei Ukmergės raj. ugdymo įstaigų. Dalis vaikų į šią pamainą renkasi jau ne pirmus metus, turėjome tokių stovyklautojų, kurie atvažiavo jau trečią kartą. Ir antrą kartą su mumis stovyklavo Izidorius, vaikinas turintis negalią, bet dėl to nesantis užsidaręs namuose ir labai mėgstantis bendrauti bei būti su visais kartu veiklose.
Stovykloje moksleiviai laiką leido aktyviai ir sveikuoliškai. Kiekviena diena buvo pilna staigmenų, užpildyta aktyviomis ir netradicinėmis veiklomis. Sveiką rytmetį pradėdavome mankšta. Du kartus ją vedė jogos instruktorė Edita Zaleskaitė, kitus rytus stovyklautojai patys gebėjo pasiruošti ir pravesti mankštą.
Įvairinant stovyklos gyvenimą, į svečius kvietėmės įvairia skirtinga veikla užsiimančių žmonių. Laimės kodo paieškos vyko įvairiose srityse: piešėm laimės simbolius su chna ir tai darė stovyklautojų bendraamžė Vaiva, dėliojome Lego, vėrėme papuošalus ir gaminome talismanus.
Pagal stovyklautojų atsiliepimus, liepos 15 buvo pati smagiausia ir iššūkių kupiniausia diena, nes teko plaukti dvidešimt žmonių talpinančiais plaustais žemyn Šventosios upe – vienų plaustai leido, kitų buvo per daug pripūsti. Džiaugėmės, kai visi sėkmingai ir pilni emocijų pasiekė krantą, tačiau nuotykiai tuo nesibaigė – juk reikėjo pėsčiomis parkeliauti į stovyklą.
Stovyklautojus aplankė sveikesnio gyvenimo būdo propaguotojai „Žali žali“. Indrė ir Vincas Benevičiai vaikams surengė puikią edukaciją apie žalių daigų auginimą bei kulinarijos pamoką. Tą dieną visi ragavome skanių ir sveikų žalių daigų ir įvairių daržovių salotų. Turėjome įdomų laiką su Veprių bitininku Stanislovu……., kuris labai įdomiai pasakojo apie savo bitininkystės hobį. Susidomėjimo sulaukė „Žolinčiaus akademijos“ žolininkas Marius Lasinskas, su kuriuo vaikai ėjo į turtingas Veprių pievas ir susipažino bei rinko naudingas žmogaus organizmui žoleles.
Liepos 19 diena buvo turtinga neeilinėmis fizinio aktyvumo veiklomis. Stovyklos teritorijoje įsikūrė „Emovents“ pramogos. Neeilinė diena stovyklautojams, vadovams ir ta proga į stovyklą atvykusiems tėvams (http://www.ukzinios.lt/…/17824-isbande-netradicines-pramogas)
Tadas Petrikas suorganizavo gana didelio mąsto stovyklautojų orientacines varžybos, per kurias buvo galima pamatyti gražiausias miestelio vietas, apylinkes, einant tiek mišku, tiek miestelio gatvėmis. Teko išbandyti save, komandos stiprumą bei patirti kas yra atsakomybė ne tik už save bet ir už draugus.
Priešpaskutinę dieną stovykloje turėjome labai ypatingų svečių – Molėtų neįgaliųjų humoro grupę „Molėtufka“. Jie ne tik vaidino aktualia emigracijos iš Lietuvos tema, bet ir suteikė peno apmąstymams. Keli iš jų taip pat kadaise buvo sveiki ir aktyvūs žmonės, tačiau dėl nelemto atsitiktinumo ar ligos tapo prikaustyti prie vežimėlio, neteko regėjimo ar susidūrė su kita negalia. Tačiau jie parodė, kad sveikatos galia slypi pačiame žmoguje ir tik jis pats gali pasirinkti, kaip gyventi.
Stovykla baigėsi, bet ir stovyklautojai ir vadovai dar vis gyvena jos įspūdžiais, nes čia mažas ir kitas gyvenimas. Prie to, kad stovyklos gyvenimas vyktų sklandžiai, saugiai ir įdomiai, jau ne vienerius metus prisideda ta pati vadovų komanda: Eugenijus, Dalia, Nerijus, Gintaras, koordinatorė Svetlana.
